Seminaro tikslas – supažindinti dalyvius su mokslu ir įrodymais grįsta aktyvumo ir dėmesio sutrikimo (angl. attention deficit hyperactivity disorder, ADHD) samprata bei pagalbos (ir savipagalbos) galimybėmis įvairiais amžiaus tarpsniais šiuolaikinėje psichologijoje, psichoterapijoje ir psichiatrijoje. Daug dėmesio seminare bus skiriama praktiniam pagalbos suaugusiems ir vaikams bei paaugliams metodų nagrinėjimui, praktinių pavyzdžių ir atvejų iliustracijoms.
Thinkific
Aktyvumo ir dėmesio sutrikimas įvairiais amžiaus tarpsniais
Aktyvumo ir dėmesio sutrikimas įvairiais amžiaus tarpsniais
Nepavyko įkelti atsiėmimo galimybių
Seminaro tikslas – supažindinti dalyvius su mokslu ir įrodymais grįsta bipolinio sutrikimo samprata bei pagalbos (bei savipagalbos) galimybėmis šiuolaikinėje psichologijoje, psichoterapijoje ir psichiatrijoje.
Temos aktualumas ir problematika
Dėmesio sutrikimo/hiperaktyvumo sutrikimas priskiriamas prie lėtinių sutrikimų, darančių įtaką daugeliui asmens gyvenimo sričių. Jis labai įtakoja ne tik vaikų ir paauglių elgesį, mokymosi galimybes ir santykius su kitais asmenimis bei savijautą ir gyvenimo kokybę, bet dažnai tai daro visą gyvenimą ir suaugusiame amžiuje. Nors ADHD dažnai siejamas su vaikystės laikotarpiu, beveik pusė suaugusiųjų (manoma apie 2,5 % visų suaugusiųjų) toliau kenčia dėl šio sutrikimo, o didžiajai daliai ir toliau išlieka bent keletas ADHD simptomų. Šiam sutrikimui būdinga ankstyva pradžia dar vaikystėje, iki 12-os metų amžiaus, tačiau simptomai dažnai tęsiasi paauglystėje ir suaugusiame amžiuje. Suaugusiesiems simptomai yra mažiau ryškūs, kadangi asmuo išmoksta prisitaikyti.
Yra išskiriami 3 ADHD tipai:
- Vyraujant dėmesio sutrikimo simptomams
- Vyraujant hiperaktyvumo simptomams
- Mišrus arba kombinuotas tipas
JAV Ligų kontrolės ir prevencijų centro duomenimis, ADHD diagnozę vaikystėje arba paauglystėje turi 11,7 % berniukų bei 5,7 % mergaičių, kuriems ADHD gali pasireikšti skirtingai, t.y. berniukams būdingas išorinis elgesys (nekantrumas, perdėtas kalbėjimas, sužadinimas, kitų pertraukimas kalbant, neapgalvoti veiksmai, impulsyvūs sprendimai), o mergaitėms – internalizuotas elgesys (užmaršumas, pasinėrimas į mintis ir svajones, atidėliojimas, užduočių neužbaigimas, išsiblaškymas, sudėtinga priimti sprendimus).
Suaugusiųjų ADHD tai - vidinis nenuilstamumas, nerimastingumas, sunkumai susikaupiant, nedėmesingumas, blaškymasis, sunku išlaikyti nuoseklumą, organizuoti savo dienotvarkę, darbą, prioretizuoti užduotis, planuoti laiką, reguliuoti emocijas.
ADHD turintys asmenys pasižymi prastesne gyvenimo kokybe, dažnesnėmis santykių, tarpasmeninėmis problemomis, konfliktais, sunkumais išlaikant darbą, ilgesniais nedarbo laikotarpiais, finansinėmis problemomis, dažnesniu patekimu į nelaimingus atsitikimus.
Taikant įrodymais grįstas psichologines intervencijas (tokias kaip kognityvinė elgesio terapija) ir kitas nemedikamentines priemones pagerėja ADHD turinčių asmenų gyvenimo kokybė ir funkcionavimas.
Seminaro lektoriai

dr. Julius Neverauskas
Gydytojas psichoterapeutas

Dalius Kurlinkas

Gintautas Narmontas
Vaikų ir paauglių psichiatras
Suaugusiųjų ADHD gali pasireikšti kiek kitaip nei vaikų. Suaugusiųjų hiperaktyvumą paprastai pakeičia vidinis nenuilstamumas, nerimastingumas, taip pat daugiau dominuoja sunkumai susikaupiant, nedėmesingumas, blaškymasis, sunkumai išlaikant nuoseklumą, organizuojant savo dienotvarkę ir darbą, prioretizuojant užduotis, planuojant laiką, taip pat emocijų reguliacijos sunkumai (Gentile et al., 2006; Retz et al., 2012; Kooij et al., 2019; Song et al., 2021).
Dažnai šie simptomai ir jų sukeliami sunkumai apsunkina ADHD turinčio asmens funkcionavimą ir taip pat dažnai kitų žmonių gali būti traktuojami kaip asmens neatsakingumas, nerūpestingumas ar nepatikimumas. Tai dažnai prisideda prie ADHD turinčių asmenų pažeistos savivertės, neigiamų įsitikinimų apie save ir vidinio savęs stigmatizavimo (Katragadda ir Schubiner, 2007; McKeague et al., 2015).
Dažnai, tiek dėl pačio ADHD, tiek dėl aplinkinių reakcijų ir nesupratingumo, ADHD turintys asmenys pasižymi prastesne gyvenimo kokybe, dažnesnėmis santykių, tarpasmeninėmis problemomis, konfliktais, sunkumais išlaikant darbą, ilgesniais nedarbo laikotarpiais, finansinėmis problemomis, dažnesniu patekimu į nelaimingus atsitikimus (Fritz ir O'Connor, 2016; Kooij et al., 2019).
Taip pat itin dažnai stebimi ir gretutiniai sutrikimai. Apie 80% atvejų ADHD turintys suaugusieji turi bent vieną gretutinį sutrikimą (ypač dažnai stebima depresija, nerimo sutrikimai, taip pat ir medžiagų vartojimo sutrikimai (ypač alkoholio ir kanabinoidų)) (Katragadda ir Schubiner, 2007; Instanes et al., 2018; Long et al., 2022).
Klinikinėje literatūroje ir tyrimuose suaugusiųjų ADHD yra skiriama mažiau dėmesio nei vaikų ADHD. Dalis psichikos sveikatos specialistų neturi pakankamai žinių ir patirties dirbant su suaugusiųjų ADHD, taip pat dalis suaugusiųjų, turinčių ADHD, dažnai išsiugdo įveikos įgūdžių, kurie gali kompensuoti ar maskuoti ADHD simptomatiką. Kai kurie tyrimai atskleidžia, kad tik apie 20% ADHD turinčių suaugusiųjų gauna adekvačią pagalbą (Culpepper ir Mattingly, 2010; Ginsberg et al., 2014).
Taikant medikamentinį gydymą kartu su įrodymais grįstomis psichologinėmis intervencijomis (tokiomis kaip kognityvinė elgesio terapija) ir kitomis nemedikamentinėmis priemonėmis pagerina ADHD turinčių asmenų gyvenimo kokybę ir funkcionavimą (Knouse ir Safren, 2010; Antshel et al., 2011; Kooji et al., 2019).
